Įžanga — 1 pastraipa
Manydami, kad mūsų pareiga — savo mokslo sričių požiūriu nagrinėti pavojingiausią ir pražūtingiausią mūsų rūšies veiklą — smurtą ir karą; pripažindami, kad mokslas yra žmogaus kultūros kūrinys, kuris negali būti nei galutinis, nei visa apimantis; ir dėkingai pažymėdami Sevilijos valdžios institucijų bei Ispanijos UNESCO atstovų paramą, mes, žemiau pasirašę įvairių pasaulio šalių ir susijusių mokslo sričių mokslininkai, susirinkome ir priėmėme šį Pareiškimą dėl smurto. Jame ginčijame keletą tariamų biologinių išvadų, kuriomis, taip pat ir kai kurių mūsų sričių atstovų, buvo naudojamasi siekiant pateisinti smurtą ir karą. Kadangi šios tariamos išvados prisidėjo prie pesimizmo atmosferos mūsų laikais, manome, jog atviras ir apgalvotas tokių klaidingų teiginių atmetimas gali reikšmingai prisidėti prie Tarptautinių taikos metų.
Įžanga — 2 pastraipa
Mokslinių teorijų ir duomenų naudojimas smurtui bei karui pateisinti nėra naujas reiškinys — tai daroma nuo šiuolaikinio mokslo atsiradimo. Pavyzdžiui, evoliucijos teorija buvo naudojama ne tik karui, bet ir genocidui, kolonializmui bei silpnesniųjų engimui pateisinti.
Įžanga — 3 pastraipa
Savo poziciją išdėstome penkių teiginių forma. Suprantame, kad yra daug kitų su smurtu ir karu susijusių klausimų, kuriuos būtų vaisinga nagrinėti mūsų mokslo sričių požiūriu, tačiau čia apsiribojame tuo, ką laikome ypač svarbiu pirmuoju žingsniu.
1 teiginys — 1 pastraipa
MOKSLIŠKAI NETEISINGA teigti, kad iš gyvūninių protėvių paveldėjome polinkį kariauti. Nors įvairių gyvūnų rūšių individai dažnai kovoja, natūraliomis sąlygomis gyvenančių rūšių organizuotų tos pačios rūšies grupių destruktyvios kovos aprašytos tik retais atvejais, ir nė vienu iš jų nebuvo naudojami specialiai kaip ginklai sukurti įrankiai. Įprasto plėšraus maitinimosi kitų rūšių gyvūnais negalima tapatinti su smurtu tarp tos pačios rūšies individų. Karyba yra savitai žmogui būdingas reiškinys, nepasitaikantis tarp kitų gyvūnų.
1 teiginys — 2 pastraipa
Tai, kad karyba laikui bėgant taip smarkiai keitėsi, rodo, jog ji yra kultūros produktas. Biologinis ryšys pirmiausia siejamas su kalba, kuri leidžia koordinuoti grupes, perduoti technologijas ir naudoti įrankius. Karas biologiniu požiūriu įmanomas, tačiau nėra neišvengiamas, ką rodo jo dažnio ir pobūdžio skirtumai skirtingais laikais ir įvairiose vietose. Yra kultūrų, kurios šimtmečius nekariavo, ir kultūrų, kurios vienais laikotarpiais dažnai kariavo, o kitais — ne.
2 teiginys
MOKSLIŠKAI NETEISINGA teigti, kad karas ar kitoks smurtinis elgesys yra genetiškai užprogramuotas žmogaus prigimtyje. Nors genai dalyvauja visų lygmenų nervų sistemos veikloje, jie suteikia vystymosi potencialą, kuris gali realizuotis tik sąveikaujant su ekologine ir socialine aplinka. Žmonės skiriasi tuo, kiek juos veikia patirtis, tačiau jų asmenybė formuojasi sąveikaujant genetiniam paveldui ir augimo bei globos sąlygoms. Išskyrus retas patologijas, genai nesukuria individų, kurie neišvengiamai būtų linkę į smurtą. Jie taip pat nebūtinai lemia priešingą rezultatą. Genai prisideda prie mūsų elgesio galimybių, tačiau patys savaime nenulemia baigties.
3 teiginys
MOKSLIŠKAI NETEISINGA teigti, kad žmogaus evoliucijos metu agresyvus elgesys buvo atrenkamas labiau nei kitų rūšių elgesys. Visų gerai ištirtų rūšių atveju padėtis grupėje įgyjama gebant bendradarbiauti ir atlikti socialines funkcijas, svarbias tos grupės struktūrai. „Dominavimas“ apima socialinius ryšius ir priklausymą grupei; tai nėra vien didesnės fizinės jėgos turėjimas ir naudojimas, nors gali apimti ir agresyvų elgesį. Kai gyvūnams buvo dirbtinai taikoma genetinė atranka pagal agresyvų elgesį, greitai būdavo išauginami itin agresyvūs individai; tai rodo, kad natūraliomis sąlygomis agresija nebuvo atrinkta maksimaliu laipsniu. Tokie eksperimentiškai išvesti itin agresyvūs gyvūnai, patekę į socialinę grupę, arba suardo jos struktūrą, arba yra iš jos išstumiami. Smurtas nėra nei mūsų evoliuciniame palikime, nei genuose užkoduota neišvengiamybė.
4 teiginys
MOKSLIŠKAI NETEISINGA teigti, kad žmonės turi „smurtines smegenis“. Nors turime nervų sistemos mechanizmus, leidžiančius elgtis smurtiškai, vidiniai ar išoriniai dirgikliai jų automatiškai nesuaktyvina. Kaip ir aukštesniųjų primatų, o kitaip nei kitų gyvūnų, mūsų aukštesnieji nerviniai procesai filtruoja tokius dirgiklius prieš mums pradedant veikti. Mūsų veiksmus formuoja išmokti elgesio modeliai ir socializacija. Mūsų neurofiziologijoje nėra nieko, kas verstų mus reaguoti smurtu.
5 teiginys
MOKSLIŠKAI NETEISINGA teigti, kad karą sukelia „instinktas“ ar kuris nors vienas motyvas. Šiuolaikinio karo raida reiškia perėjimą nuo emocinių ir motyvacinių veiksnių, kartais vadinamų „instinktais“, vyravimo prie pažintinių veiksnių vyravimo. Šiuolaikinis karas apima institucinį tokių asmeninių savybių kaip paklusnumas, įtaigumas ir idealizmas, tokių socialinių įgūdžių kaip kalba ir tokių racionalių svarstymų kaip išlaidų skaičiavimas, planavimas ir informacijos apdorojimas naudojimą. Šiuolaikinio karo technologijos išryškino su smurtu siejamus bruožus tiek rengiant tikruosius kovotojus, tiek ruošiant visuomenę remti karą. Dėl tokio išryškinimo šie bruožai dažnai klaidingai laikomi proceso priežastimis, o ne jo pasekmėmis.
Išvada
Darome išvadą, kad biologija nepasmerkia žmonijos karui ir kad žmonija gali išsivaduoti iš biologinio pesimizmo pančių, įgyti pasitikėjimo savimi ir imtis pokyčių, būtinų šiais Tarptautiniais taikos metais ir ateityje. Nors šios užduotys daugiausia institucinės ir kolektyvinės, jos taip pat remiasi atskirų dalyvių sąmone, kurioje pesimizmas ir optimizmas yra itin svarbūs veiksniai. Kaip „karai prasideda žmonių mintyse“, taip ir taika prasideda mūsų mintyse. Ta pati rūšis, kuri išrado karą, pajėgi išrasti taiką. Atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų.
Vieta ir data
Sevilija, 1986 m. gegužės 16 d.